Šį savaitgalį Londone lankysis buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, derybininkas dėl stojimo į ES ir NATO – Vygaudas Ušackas. Čia jis pristatys savo knygą „Diplomatinė misija. Nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“ ir kartu su Lietuvos prekybos rūmų JK (LCCUK) nariais, svečiais bei draugais dalyvaus Ambasadoriaus taurės golfo ir teniso turnyre, kurį pats inicijavo prieš 17 metų.

Ilgametis diplomatas, specialusis įgaliotinis Afganistane, ambasadorius Vašingtone, Maskvoje ir Londone, lietuvių bendruomenei JK yra gerai pažįstamas. 

Tarp visų sudėtingiausių, pavojingiausių, prasmingiausių savo diplomatinių misijų Londono laikotarpį jis vadina itin darbingu, bet kartu ir romantišku. Gausioje lietuvių bendruomenėje tuomet gimė daugybė gražių idėjų ir tradicijų, kurios sėkmingai gyvuoja iki šiol.

Apie knygą, diplomatinę patirtį, ryšius su bendruomene ir golfo aikštynus V. Ušackas plačiau pasakoja šiame interviu su Londoniete.

Lietuvos ambasadoje Londone pristatysite savo prisiminimų, biografinę knygą. Iš pradžių jos buvo išleista keli šimtai egzempliorių, tačiau leidyklai jau kelis kartus teko kartoti tiražą. Ar tikėjotės tokio susidomėjimo? Kas, jūsų manymu, labiausiai traukia skaitytojus?

Nors knyga vadinasi „Diplomatinė misija. Nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“, joje iš tikrųjų pasakojama šiuolaikinės Lietuvos istorija – tiek per užsienio politiką, tiek per mano asmeninius išgyvenimus. Prie knygos sėkmės, tikiu, prisidėjo ir pastarieji įvykiai, tokie kaip Donald Trump fenomenas ar karas Ukrainoje.

Taip susiklostė, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo pirmųjų Užsienio reikalų ministerijos atkūrimo dienų rūpinausi Europos Sąjungos ir NATO reikalais. Dirbau Briuselyje, Vašingtone, Londone, Afganistane, Rusijoje, ėjau Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Buvau pirmasis Lietuvos derybininkas dėl stojimo į Europos Sąjungą, o vėliau – ambasadorius Vašingtone, kai Lietuva siekė narystės NATO. Manau, ši patirtis ir domina skaitytojus.

Tiesą sakant, apie sėkmę negalvojau – knygą rašiau dvejus metus, norėjau ją išleisti savo 60-ojo jubiliejaus proga, pirmiausia vaikams, anūkams, kolegoms ir draugams.

Politinės karjeros metu sukaupėte begalę istorijų. Ar rašydamas knygą daug detalių turėjote praleisti – galbūt dėl konfidencialumo ar tiesiog todėl, kad visko neįmanoma sutalpinti į vieną leidinį?

Didžiausias iššūkis buvo nuspręsti, ką sudėti į knygą, nes informacijos srautas išties milžiniškas. Knygų mugėje žurnalistas Edmundas Jakilaitis, vedęs pristatymą, pajuokavo, kodėl nėra istorijos apie tai, kaip jam suorganizavau interviu Baltuosiuose rūmuose su JAV prezidentu George W. Bush. Kai jis bandė kreiptis į tuometinį JAV ambasadorių Lietuvoje John Tefft, šis jam patarė: „Kreipkis į Vygaudą, jis Vašingtone turi geresnių ryšių nei aš.“ Tokie epizodai smagūs, bet knygoje reikėjo išlaikyti nuoseklumą, kad nepaskęsčiau smulkmenose.

Kitas dalykas – konfidencialumas. Nors jau nebesu valstybės tarnautojas ar ES pareigūnas, yra informacijos, kurios negaliu atskleisti. Apie 5 proc. faktų, pavardžių ar valstybių pavadinimų neįvardinau. Pavyzdžiui, knygoje rašau apie vieno afganistaniečio išlaisvinimo istoriją, kuri man buvo emociškai sunkiausia, bet neminiu, kuri Europos valstybė padėjo – atsiuntė vyriausybinį lėktuvą jo šeimai išgabenti. Taip pat nepateikiau kai kurių ambasadorių, Rusijos disidentų ar oligarchų pavardžių, nes jie vis dar remia opoziciją. Vis dėlto užrašiau apie 95 roc. visko, ką patyriau ir žinau.

Ar nuo pat pradžių turėjote aiškią knygos strategiją ir struktūrą, ar vis dėlto teko nemažai pasukti galvą, ieškoti patarimų bei įkvėpimo?

Skaičiau daugybę biografijų – nuo Singapūro lyderių iki George Bush ar John Major. Dauguma jų parašytos iki socialinių tinklų eros. Dabar informacijos srautas toks didžiulis, tad ieškojau, kankinausi, tariausi su PEN asociacijos prezidentu Herkumi Kunčiumi, su žurnalistu Rimvydu Valatka, su bendraminčiais – kaip parašyti įdomiai. Dažnai išgirsdavau: „Rašyk apie žmones – visi mėgsta apkalbas“. Apkalbų stilius man netiko. Pasirinkau rašyti apie žmones tik tiek, kiek jie vaidino vaidmenį mano kelyje, veikloje. Knygoje yra epizodų apie Valdą Adamkų, Dalią Grybauskaitę, Algirdą Brazauską, David Cameron, Karalienę Elizabeth II, George Bush, Donald Trump ir kitus.

Mane dar labai įkvėpė dvi knygos. Pirmoji – mano mentoriaus Zbigniewo Brzezinskio pokalbiai su generolu Brent Scowcroft (America and the World: Conversations on the Future of American Foreign Policy) – gyvas dialogas apie geopolitiką, Ameriką ir pasaulį. Antroji – Isaiah Berlin: žydų kilmės filosofas, gimęs Rygoje, vėliau gyvenęs Londone. Viena paskutinių jo knygų tarsi pokalbis su savimi: jis diktuoja temą ar teiginį, o paskui jį grindžia, argumentuoja ar net kontrargumentuoja. Tai man pasirodė artima. Todėl iš pradžių galvojau rašyti dialogo forma, bet supratau, kad šis formatas man netiks.

Tiesą sakant, sunkiausia buvo ne tiek parinkti struktūrą, kiek kovoti su kalbos redaktoriais: dėl pavardžių ginčydamiesi kone iki teismo nuėjome. Išsireikalavau, kad jos būtų rašomos originalo kalba: jei angliška – angliškai, jei amerikietiška ar prancūziška – taip, kaip tose kalbose. Dėl miestų pavadinimų nusileidau – redaktoriai griežtai laikėsi lietuvių kalbos taisyklių ir įtikino, kad jie privalo būti rašomi lietuviškai.

Be daugybės politinių įvykių, istorinių detalių, faktų, kokią dar žinią norite, kad skaitytojai gautų perskaitę šią knygą?

Kaip rašau knygos pratarmėje – jeigu žemaitis iš Skuodo nukeliavo iki Baltųjų rūmų, jūs galite dar daugiau. Reikia užsispyrimo, atkaklumo, nuoseklumo ir aiškaus tikslo siekimo.

Svarbiausia – darbštumas ir suvokimas, kad niekas už tave nepadarys: viską turi pasiekti pats. Net jei pirmą kartą nepasiseka. Aš pats pirmą kartą neįstojau į universitetą studijuoti teisės. Nors turėjau gerus pažymius, neišlaikiau vadinamojo politinio brandumo egzamino. Tėvai įkalbinėjo mesti savo svajonę, bet atkaklumas neleido pasiduoti. Praėjus trejiems metams pagaliau įstojau. Per tą laiką dar spėjau atlikti dvejų metų tarnybą kariuomenėje. Ten stengiausi neprarasti žinių: klausydavausi radijo angliškai, kad nepamirščiau kalbos, skaičiau, domėjausi.

Jei nori būti sėkmingas – karjeroje, darbe ar sporte – neužtenka būti vien geru profesionalu. Turi kurti aplink save bendruomenę, būti pilnavertis visuomenės narys, ne tik imti, bet ir duoti, negali užsidaryti kambaryje ar kabinete. Reikia gebėti būti bendruomenės dalimi, jausti atsakomybę už kitus. Tą žinią ir stengiuosi perduoti.

Su šeima.

Kokia savo misija labiausiai didžiuojatės?

Prasmingiausia, sukūrusi didžiausią pridėtinę vertę Lietuvos saugumui ir žmonėms, be abejonės – Lietuvos įstojimas į NATO. Beveik šešerius metus praleidau Vašingtone, ir pagrindinis tikslas buvo būtent šis. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo narystės ES ir NATO. Jei tuo metu iki galo nesuvokėme šių žingsnių svarbos, tai šiandien – karo Ukrainoje, geopolitinio susipriešinimo, Trumpo administracijos kontekste – dar aiškiau matome, kokia tai vertė. Laiku įšokome į traukinį.

Prasmingiausia misija buvo Vašingtone, bet įdomiausia – Afganistane. Atsidūriau visiškai kitame pasaulyje: arhaiškoje musulmoniškoje bendruomenėje, karo sąlygomis, kur apie 70 proc. gyventojų neraštingi. Asakomybė buvo milžiniška – juk ES skyrė apie milijardą eurų humanitarinei paramai: mokyklų ir ligoninių statyboms, gydytojų ir policininkų rengimui, jų algoms. Tai tapo neįkainojama patirtimi – tiek dėl darbo, tiek dėl žmonių, su kuriais teko bendrauti. Tuo metu, 2010–2013 m., Afganistanas atsidūrė pasaulio dėmesio centre: Amerika subūrė didžiausią karinę koaliciją istorijoje – 54 valstybes. Ypač aktyviai veikė Didžiosios Britanijos kariai, politikai, pareigūnai. Susipažinau su aukščiausio rango – keturių žvaigždučių – generolais, tarp jų David Petraeus, Stanley McChrystal ir vėliau Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vadu tapusiu Nick Carter. Su kai kuriais, pavyzdžiui John Allen, iki šiol palaikau artimą draugystę.
Į Afganistaną buvo siunčiami geriausi ambasadoriai iš svarbiausių valstybių. Dirbti kartu buvo prasminga, bet nuolat tvyrojo grėsmė – niekada nežinojai, kada į tave šaus ar kas nors susisprogdins šalia. Tokia aplinka labai suvienijo. Tie ryšiai, užsimezgę Kabule, išliko tvirti iki šiol.

Misija Afganistane.

Visai kitokia patirtis – Maskvoje. Tai sunkiausia misija, nes kalbame apie mūsų labai artimą kaimynę. Įvyko gilūs geopolitiniai sukrėtimai, kuriems Vakarai nebuvo pasirengę. Nors Lietuva ir Lenkija perspėjo, kad Putinas gali panaudoti karinę jėgą prieš kaimynus, daugelis Vakaruose tuo netikėjo. Man teko būti savotišku katalizatoriumi – perduoti informaciją, palaikyti tiltus su pilietine visuomene, aiškiai komunikuoti Europos Sąjungos poziciją, smerkti Krymo aneksiją, karą Rytų Ukrainoje. Žinoma, ne visiems tai patiko. Briuselyje kai kurie mane vadino „rusofobu“, o Lietuvoje kritikavo, kad esu per minkštas Rusijos atžvilgiu. Bet reikia suprasti, kad ES ambasadorius neatstovauja vienos šalies – jis atstovauja visą Europos Sąjungą. Tai reiškia, kad privalai ieškoti bendro konsensuso. Tai nebuvo lengva.

Na, o romantiškiausia misija - Londone. Tai monarchija, visiškai kitoks protokolas nei kitur. Artimai dirbau su JK premjerais – nuo Tony Blair, Gordon Brown iki David Cameron – ir jų komandomis, ministrais, valstybės sekretoriais. JK gyveno didžiulė lietuvių bendruomenė, tuo metu viena skaitlingiausių pasaulyje. Tikslaus skaičiaus nežinojo niekas – ar 200 tūkstančių, ar 500 tūkstančių. Tai buvo nauja patirtis – ypač padedant bendruomenei burtis, gerinti konsulines paslaugas. Būtent Didžiojoje Britanijoje pirmieji pradėjome vykdyti konsulines dienas. Vėliau šią praktiką perėmė Lietuvos atstovybės Vokietijoje, JAV, Kanadoje. Šie inovatyvūs sprendimai padėjo kurti, plėsti ir išlaikyti tiltus tarp Lietuvos ir lietuvių bendruomenės JK.

LCCUK labdaros pokilyje 2018-aisiais.

Londone ambasadoriumi dirbote vos dvejus metus, o atrodo kiek ilgiau - tiek iniciatyvų užkūrėte. Veiklių lietuvių ir jūsų dėka susibūrė Londono Sičio klubas, Lietuvos komercijos rūmai JK, užsimezgė Ambasadoriaus taurės golfo ir teniso turnyro tradicija ir daugelis kitų.

Taip, tai buvo romantiškas laikas, bet kartu ir labai darbingas, kūrybingas. Mano svarbiausias tikslas buvo palengvinti konsulines paslaugas Lietuvos piliečiams, priartinti Lietuvos valstybę prie žmonių. Nupirkome naują ambasados pastatą, kuris iki šiol vadinamas Lietuvos rotuše Londone. Vyko daug visko: golfo ir teniso turnyrai, kūrėsi įvairūs klubai, studentų sąjunga, organizuoti labdaros pokyliai.

Bet visa tai nebūtų įvykę be teisingų, veiklių žmonių branduolio. Matyt, buvo toks laikas ir reikėjo, kad kas nors tą kibirkštį bendruomenėje įžiebtų. Pamenu, kaip į mūsų rezidenciją prie Regent’s parko pakvietėme apie trisdešimt lietuvių, dirbančių City – ir iš karto gimė Sičio klubas (Lithuanian City of London Club). Panašiai buvo su Komercijos rūmais JK. Vėliau – su labdaros pokyliais, kuriuos organizuodavo ir juose dalyvauti tokios iškilios asmenybės kaip Kristina Sabaliauskaitė ar Dalia Ibelhauptaitė, bei daugelis kitų talentingų lietuvių. Bendruomenėje jau buvo susikaupęs poreikis – tereikėjo truputį pakylėti, pastumėti. Atsiradau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir pasiūliau tai, ko tuo metu reikėjo.

Su Dariumi Furmonavičiumi Vasario 16-osios minėjime Nottingham'e.

Viename iš renginių, Kovo 11-osios minėjime, dalyvavo net ir Margaret Thatcher?

Kai dabar pasižiūriu atgal, tikrai istorinė akimirka – juk tai paskutinė Margaret Thatcher vieša kalba prieš iškeliavimą Anapilin. Jauniesiems diplomatams, politikams ar kariškiams visada pabrėžiu: mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva, svarbiausia yra draugų tinklas. Kuo platesnis pažinčių ratas, tuo daugiau galimybių atstovauti savo šalies interesams. Visur, kur tarnavau, stengiausi jį plėsti.
Taip susipažinau su vienu iš Thatcher kabineto vadovų, kartu net golfą esame žaidę. Šios pažinties dėka ir pavyko susitikti. Papasakojau, kad artėja Kovo 11-osios jubiliejus, kad planuojamas prezidento vizitas, ir ji labai šiltai, nuoširdžiai sutiko dalyvauti bei pasakyti kalbą. Vėliau apie tai rašė kone visi JK laikraščiai, žurnalai.

Žinau, kad kolegos iš kitų šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos ambasadorius, ilgai stengėsi ją pakviesti į įvairius renginius, bet vis sulaukdavo neigiamo atsakymo. O šį kartą iškart sulaukėme „taip“. Galbūt suveikė asmeninis ryšys, bet, manau, svarbu ir tai, kad visai neseniai buvo įvykęs Karalienės vizitas Lietuvoje. Geležinė Ledi puikiai suprato, ką reiškia griūvanti geležinė uždanga. Mes, kurie pro ją prasiveržėme ar padėjome ją sugriauti, atrodėme artimi. Todėl jos dalyvavimas Kovo 11-osios minėjime tapo ne tik istorine, bet ir labai simboline akimirka mums visiems.

Į Angliją atvyksite ne tik pristatyti knygos, bet ir sužaisti golfą Ambasadoriaus taurės turnyre kartu su LCCUK nariais, svečiais ir draugais. Prieš 17 metų buvote vienas iš šios, lietuvius verslininkus vienijančios organizacijos, pradininkų ir iniciatorių. Kaip vertinate jų veiklą šiandien?

Labai džiugu, kad tai, ką pradėjau, gyvuoja iki šiol. Man tai yra didelis pripažinimas. Labai smagu matyti naują, aktyvią lyderę Laurą Budrienę, įsitraukusius narius ir tęsiamas tradicijas.

Bet kurioje šalyje organizuota bendruomenė yra labiau girdima, jai lengviau prieiti prie reikalingos informacijos, tarkim apie viešuosius pirkimus ar įstatymų pokyčius. Tokia organizacija ir jos nariai įgyja svorį, gali jungtis prie tarptautinių klubų, dalyvauti ten, kur vienas verslininkas ne visuomet patektų. Tai suteikia daugiau galimybių ginti ir atstovauti verslo interesus, užmegsti reikalingus ryšius. Todėl džiugu, kad LCCUK gyvuoja tiek profesine, tiek socialine prasme.

Su Ambasadoriaus taurės golfo turnyro dalyviais.

Kaip jūs pradėjote žaisti golfą? Juk Lietuva neturi tokių golfo tradicijų kaip Anglija, Škotija ar Amerika, kur verslininkams ir politikams golfas yra didžiulė gyvenimo dalis.

Pradžia buvo Vašingtone, Michael Jordan privačiame golfo klube, kur gavau pirmąsias pamokas. Bet tikrieji mokytojai buvo lietuviai iš San Diego, apie kuriuos rašau ir knygoje – jie labiausiai mane „uždegė“ golfui. Teko dalyvauti ir tame pačiame turnyre kaip Donald Trump. Nebuvome vienoje grupėje, bet du kartus žaidžiau jo labdaringuose renginiuose, skirtuose Amerikos Raudonajam Kryžiui.

Gyvendamas Londone golfo lazdas visada vežiodavausi automobilyje. Britanijoje aikštynų – daugybė, ir daug viešų, nebrangių. Važiuoji, tarkim, į Birmingham'ą: jei atsiranda pora laisvų valandų – sustoji ir sužaidži. Kartais net anksti ryte išvažiuodavau tam, kad spėčiau pažaisti prieš darbus.

Kaip kiekvienas golfininkas, turiu kelias svajones. Pirmoji – „hole in one“, pataikyti į duobutę vienu smūgiu. To dar nepasiekiau. Antroji – žaisti St Andrews aikštyne, Škotijoje, golfo gimimo vietoje. Tai pavyko. Mane pakvietė mūsų garbės konsulas, kai lankiausi Škotijoje. Atsimenu, oras bjaurus – lietus, vėjas, bet man tai buvo kažkas wow. Po žaidimo nusipirkau atvirukų ir visiems draugams išsiunčiau sveikinimus iš St Andrews. Gavau atsakymų: „Kodėl tu taip, neerzink mūsų?“ Žaisti golfą vietoje, kurioje jis prasidėjo – unikali patirtis.

Esate žaidęs golfą ne tik legendiniuose aikštynuose, bet ir visai neįprastomis sąlygomis – net karo zonoje Afganistane. Kokia įsimintiniausia golfo patirtis?

St Andrews, žinoma, dėl savo tradicijos ir unikalumo paliko ypatingą įspūdį. Tačiau išskirtiniausia patirtis ir buvo Afganistane, Kabule. BBC žurnalistas Quentin Sommerville parengė reportažą apie tai - golfą pavojingiausiame lauke pasaulyje. Šis aikštynas išminuotas labai primityviai – tiesiog leidžiant avis. Jei jos užlipdavo ant minos ir susprogdavo, teritorija būdavo laikoma saugia žmonėms. Tai vieni pavojingiausių laukų, kokiuose esu buvęs. Turiu nuotrauką, kur žaidžiu golfą apsuptas ginkluotos apsaugos. Iki manes nė vienas ambasadorius šiuose laukuose nepasirodė. Tik sykį pavyko prisikalbinti britų ambasadorių – kartu sužaidėme partiją.

Sakoma, kad golfe gimsta naudingos pažintys ir rimti sandoriai. Ar šis žaidimas jums padėjo užmegzti svarbių ryšių?

Man golfas turi kelias prasmes. Pirma – tai tikras sportas, nors kartais juokaujama, kad ne. Bet tik kol pats nepažaidi. Kai per dieną nueini 10–12 kilometrų, dar ant pečių nešiesi lazdas, tai po 5–6 valandų supranti, kad tai labai rimtas sportas.

Antra – tai vienas iš nedaugelio žaidimų, kur gali kaltinti tik save. Žaidi tik tu, lazda, kamuoliukas ir aikštynas priešais. Nėra komandos draugo, kaip krepšinyje ar futbole.

Trečia – tai džentelmeniškas žaidimas, kuriame galioja griežta etika. Reikia susikaupti, gerbti kitą žaidėją – nekalbėti, nejudėti, kai kiti smūgiuoja.

Ketvirta – golfe susirenka labai įvairūs, įdomūs žmonės. Tai nepigus sportas, todėl dažniausiai sutinki intelektualus, verslininkus, valstybės veikėjus. Pamenu, Birminghame tiesiog prisijungiau prie trijų nepažįstamų žaidėjų, ir per kelias valandas sužinojau viską apie vietos politiką, ekonomiką, nekilnojamojo turto rinką. Tokios informacijos iš laikraščių taip greitai negausi.

Golfe natūraliai užsimezga pokalbiai. Yra tekę žaisti su britų verslininku Dubajuje ar su „Microsoft“ finansų direktoriumi iš Azijos. Tokie susitikimai veda prie naujų pažinčių, o jos – prie bendradarbiavimo ar kontraktų. Per tas 4–5 valandas, žingsniuoji aikštynu, kalbiesi, o po to dar, kaip sakoma, „19-oje duobutėje“ – prie bokalo alaus ar taurės vyno – pokalbiai pratęsiami. Būtent tada gimsta naujos idėjos, kontaktai ir planai.

Kitas jums artimas sportas, aišku, krepšinis. Būdamas ambasadoriumi JAV krepšinį laikėte tam tikra diplomatijos forma?

Taip, visiškai – krepšinio diplomatija. Amerikoje apie Lietuvą visi žinojo per krepšinį. Artimai bendravau su Šarūnu Marčiulioniu, Arvydu Saboniu ir kitais. Kai dirbau ambasadoriumi, „Washington Wizards“ bendrasavininkai buvo žydų kilmės lietuvis Abe Pollin ir Michael Jordan. Turėjau kvietimą į ložę, kur galėdavau kviestis kongresmenus, senatorius ir verslininkus – praleisti laiką ir aptarti aktualius reikalus, netgi stojimą į NATO. Taip gimė mintis įsteigti Ambasadoriaus krepšinio taurės turnyrą Vašingtone.

Šiandien vadovaujate savo konsultacijų įmonei „V.U. Business Linking“. Ar dar bent šiek tiek svarstote apie politiką?

Apie tai rašau ir knygoje: neturiu nei noro, nei ketinimų, nei planų sugrįžti į politiką. Tai jau praėjęs etapas. Pasirinkau verslą: penkerius metus dirbau vienoje didžiausių ir globaliausių, lietuviškų šaknų turinčių kompanijų – „Avia Solutions Group“. Įgijau daug tarptautinės patirties.

Pastaruosius dvejus metus plėtoju savo verslą – daugiausia padedu JAV dirbtinio intelekto įmonėms įsitvirtinti Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, o kartu talkinu ir lietuviškoms bendrovėms, siekiančioms žengti į JAV bei Europos rinkas. Sekasi gerai, jaučiuosi patogiai. Patogumas – tai galimybė subalansuoti gyvenimą, nedalyvauti politinėse „smėlio dėžės muštynėse“ ir ramiai stebėti iš šalies. Kai žiniasklaida pakviečia – Lietuvoje, BBC, „Bloomberg“, CNN – pasidaliju ekspertinėmis įžvalgomis, 30 metų diplomatinė patirtis niekur nedingusi. Nedaug yra žmonių, kurie pažinotų ir Trumpą, ir Putiną, o tuo pačiu metu, dar ir gerai išmanytų Europą. Todėl mano žmonės klausosi. Kartais tie vertinimai kam nors nepatinka, bet stengiuosi kalbėti objektyviai – remdamasis valstybės interesais ir faktais. Neturiu politinių tikslų – vienintelis mano tikslas yra edukuoti visuomenę: paaiškinti, kuo vadovaujasi Trumpas, kuo vadovaujasi Putinas ir ko galima tikėtis ateityje.

Dažnai sakote, kad tiesos paieškos jus atvedė į diplomatiją ir politiką. Sovietmečiu pats mokėtės atskirti, ką pasakodavo tėvai ar seneliai, o ką skleidė sovietų propaganda. Šiandien informacijos srautas daug didesnis nei jūsų laikais, propagandos kiekis milžiniškas. Kaip, jūsų manymu, atsirinkti, kas yra tikra, teisinga, o kas ne?

Be galo aktualus klausimas. Sovietmečiu viskas buvo paprasčiau – egzistavo du pasauliai. Vienas oficialus – ką rodė per televiziją ir mokė mokyklose. Kitas – ką pasakodavo tėvai ir seneliai. Tiek ir tereikėjo rinktis. Man, kaip vaikui, tas nuolatinis buvimas tarp dviejų šaltinių skatino žingeidumą, norą gilintis. Tai atvedė prie teisės studijų, valstybės ir teisės filosofijos.

Dabar informacijos, ypač interpretacijų, srautas tikrai milžiniškas. Tenka ne tik kritiškai vertinti, bet ir reikalauti, kad informacijos teikėjai aiškiai atskirtų: kas yra faktas, kas – interpretacija, o kas – asmeninė nuomonė. Problema ta, kad dažnai faktai pateikiami suplakti su interpretacijomis, o ant viršaus užpilama paslėpta politinė motyvacija. Aš pats stengiuosi labai kritiškai klausytis, skaityti ir žiūrėti. 

Dar vienas svarbus dalykas – vadinamieji naratyvai: tai priimtina įvykių interpretacija, kurią vėliau perima valstybės aparatas, propaganda ar žiniasklaida ir pradeda skleisti kaip „vienintelį“ teisingą paaiškinimą. Nors realybė dažniausiai yra daug sudėtingesnė ir painesnė.

Todėl vienintelis būdas nepasimesti – kritiškai filtruoti informaciją ir pačiam išmokti atskirti, kur faktai, o kur naratyvai, interpretacijos ir politinė propaganda.