Kiekvieną kartą, kai lėktuvas leidžiasi Kauno oro uoste ir pamatau mišką, apima jausmas, tarsi pati žemė mane sveikintų“, – sako Silvija Suliokaite, „Birch House Rituals“ įkūrėja. Iš Jonavos kilusi ir jau du dešimtmečius Jungtinėje Karalystėje gyvenanti lietuvė savo veikloje jungia lietuviškos pirties dvasią, gydančias augalų savybes ir ir šiuolaikinio žmogaus norą gyventi lėčiau ir sąmoningiau.

Šiandien, kai pasaulyje vis labiau įsigali „biohacking“ ir fizinės ištvermės išbandymų kultūra, Silvija primena: pirtis nėra varžybos ar testas. Tikroji jos esmė – tyla, kvėpavimas ir šiluma, kuri gydo ne tik kūną, bet ir sielą.

Mokslininkai vis dažniau pabrėžia pirties naudą sveikatai: ji gerina kraujotaką, stiprina imunitetą, mažina stresą ir skatina gilesnį miegą. Tačiau Silvijos vedamuose ritualuose pirtis – kur kas daugiau nei fiziologinis procesas. Tai erdvė, kurioje žmogus išsilaisvina iš kasdienio triukšmo ir pajunta, ką reiškia būti čia ir dabar, susijungia su gamta, žeme, savimi ir savo protėviais bei tradicijomis.

Apie tradicijų galią, lietuviškos pirties dvasią ir gydančią šilumą – šiame pokalbyje. (Šį savaitgalį Silvijos ritualą galite išbandyti Londone, Sweheat pirtyje >>>)

Kaip gimė „Birch House Rituals“ idėja?

„Birch House Rituals“ gimė iš dviejų mano aistrų – augalų ir šilumos. Mano kelias nuo žolininkystės natūraliai atvedė prie pirties. Dažnai sakau, kad darbas su augalais pirtyje yra tarsi karštos arbatos virimas: žolės prisodrina orą, vandenį ir kūną, dalindamos savo gydančią galią. 

Pirties ritualai - būdas atkurti ryšį su savo šaknimis, sugrįžti pas protėvius – į namus. Kiekvieną kartą, kai lėktuvas leidžiasi Kauno oro uoste ir pamatau mišką, apima jausmas – tarsi pati žemė mane sveikina. Važiuojant ilga tiesia gatve, kur abi puses lydi beržai, akyse visada kaupiasi džiaugsmo ašaros. Tas ryšys su žeme, su medžiais, su namais – „Birch House Rituals“ šerdis.

Prisimenu šeimos pirties seansus – dėdę Tadą, vedantį haloterapijos ratus, ir Julių, atliekantį intensyvų vanojimą. Kai pasidarydavo per karšta, puldavome į ežerą ar tiesiog atsiguldavome ant žolės – ir pasaulis sustodavo. Tie momentai išmokė, kaip svarbu kurti ryšį su kūnu, paleisti protą ir tiesiog būti.

Pirtis, žolininkystė ir baltų ritualai – taip pristatote savo veiklą, kur semiatės žinių šiose srityse?

Mokausi iš daugelio išminties, tradicijų, ritualų saugotojų: Audros Staškevičienės, Birutės Masiliauskienės, Rimo Kavaliausko ir nuostabios JK pirties bendruomenės, kuriai priklauso pirčių (saunų) meistrė Katie Bracher. Klausytis vyresniųjų man yra esmė – jų žinios gilios, subtilios ir įkvepiančios. Kelionės, susitikimai su žmonėmis, stebėjimas, kaip jie gyvena – visa tai po truputį formuoja mane ir suteikia mano ritualams gylio bei prasmės. Save laikau viso gyvenimo mokine.

Kokias lietuviškas tradicijas labiausiai puoselėjate per „Birch House Rituals“?

Lietuviškos tradicijos, kurias puoselėju, remiasi buvimu čia ir dabar, dėmesiu vienas kitam ir ryšiu su kitais. Esminis elementas – ritmingas vanojimas, kuris ne tik pažadina kūną, bet ir sujungia mus su protėvių atmintimi. Taip pat dirbu su sezoniniais augalais – jų kvapai, aliejai ir energija padeda kūnui atsiverti, kaip ir per amžius. Puoselėju švelnų, dėmesingą požiūrį į šilumą. Daugelis lietuvių, atvykusių į mano ritualus, nustemba – jie prisimena kaimo pirtį kaip ištvermės išbandymą, o čia viskas apie atsipalaidavimą, o ne kančią. Visada skiriu laiko tylai ir susitelkimui – tai atspindi senovinę lietuviškos pirties esmę kaip bendrystės vietą. Šiame triukšmo kupiname pasaulyje lėtas buvimas ir pagarba tradicijoms leidžia kalbėti kūnui, šilumai, augalams. 

Bendradarbiaujate su kitais panašiais ritualų ir patirčių kūrėjais. Kuo ypatingos lietuviškos pirties tradicijos? 

Tikrai taip. Bendradarbiauju su įvairiais kūrėjais ir pastebiu, kad žmones iš visų kultūrų traukia lietuviški ritualai. Britai dažnai būna kiek skeptiški – pamato vantas ir mano, kad jas naudosime „mušimui“. Man patinka momentas, kai žmogus įsitempia, laukdamas smūgio, o vietoje to gauna švelnų prisilietimą – tarsi žolelių apkabinimą. Jauti, kaip atslūgsta įtampa, kvėpavimas tampa gilesnis, pečiai nusileidžia.

Lietuviška pirtis ypatinga artumu gamtai ir augalų naudojimu. Baltijos šalyse pirtis – tai ne vien šiluma: tai augalai, metų laikai ir žemė, veikiantys išvien. Lietuvoje dažnai naudojamas medus, druskos šveitikliai, įvairūs žolelių mišiniai, aliejai, hidrolatai – viskas sukurta kūno ir sielos puoselėjimui.

Čia svarbiausia ne ištvermė, o ryšys, dėmesingumas ir buvimas. Vanojimas įvairių medžių šakomis, augalų kvapai, lėtos tylos akimirkos – tai lietuviškos pirties unikalumas.

Apie pirčių naudą sveikatai kalbama vis daugiau ir dažniau – kokias pagrindines pirties naudas kūnui ir sielai išskirtumėte?

Pirtis leidžia kūnui atsipalaiduoti, išprakaituoti ir tiesiog būti. Nurimsta mintys, atsiranda vietos tylai. Šiandien daugėja „biohacking“ tendencijų – varžymosi, rezultatų siekimo. O tikroji pirties dvasia – be skubėjimo ir lenktynių. Ji ne apie ištvermę, o apie įsiklausymą į kvėpavimą, širdies ritmą, šilumą ir vėsą. Pirtis – tai slenkstis tarp kūno ir sielos. Šiluma, augalai ir ritmas sugrąžina mus į save. Esmė – buvime, jutime ir pasitikėjime procesu.

Koks yra jūsų mėgstamiausias užsiėmimas, kurį vedate, ar ritualas? 

Labiausiai mėgstu dirbti individualiai arba su mažomis grupėmis. Mėgstamiausi momentai – kai atlieku viso kūno vanojimą, pamažu didindama šilumą, o tada kviečiu išeiti į lauką, atsigulti ant žemės ir pajusti, kaip kūnas suglemba, tarsi jį apkabintų pati žemė. Didžiausias džiaugsmas – matyti pokytį: žmogus išsivaduoja iš minčių triukšmo ir grįžta į kūną. Atsileidžia pečiai, gilėja kvėpavimas, atsipalaiduojama. Tai tarsi palyda namo – į save.

Gal prisimenate kokią nors ypatingą akimirką, kai jūsų vedamas užsiėmimas paliko stiprų įspūdį dalyviui ar net pakeitė jo požiūrį?

Taip, labiausiai įsiminė vienas ritualas širdies formos erdvėje su rožių esencija. Kiekvienas surišome mazgą, simbolizuojantį tai, ką laikome širdyje. Viena moteris, ilgai užspausta gedulo, per šį paprastą, bet galingą veiksmą pagaliau leido sau jausti – verkti, ilgėtis, paleisti. Pirtis, augalai ir erdvė ją švelniai palaikė. Tokios akimirkos primena, kodėl šis darbas man toks prasmingas.

Nuo lietuviškos pirties Anglijoje – iki pradžios. Kiek jau laiko gyvenate Jungtinėje Karalystėje ir kaip čia atsidūrėte? 

Pirmą kartą į Jungtinę Karalystę, į Cumbria, persikėliau būdama devynerių. Paauglystę praleidau Pietų Velse, o vėliau savarankiškai išsikrausčiau į Londoną. Mano mama, kaip ir daugelis lietuvių tuo metu, ieškojo geresnio gyvenimo mums abiem ir priėmė drąsų sprendimą išvykti viena.

Esu kilusi iš Jonavos, netoli Kauno, o didelė mano vaikystės dalis prabėgo dėdės Survilų sodyboje. Tie metai, praleisti tarp šeimos, miško, vandens ir bičių, paliko gilų pėdsaką ir suformavo mano ryšį su gamta. Kartais vis dar sunku patikėti, kad Jungtinėje Karalystėje prabėgo jau dvidešimt metų.

Ar švenčiate visas šventes tradiciškai lietuviškai – pavyzdžiui, Kūčias, Jonines, Velykas?

Labiausiai jaučiu ryšį su senesnėmis, ikikrikščioniškomis tradicijomis, susijusiomis su gamta ir metų laikų kaita. Man svarbiau ne konkrečios datos, o tai, kas vyksta gamtoje – pažymiu saulėgrįžas ir lygiadienius, atliepiu jų nešamus pokyčius: žiemos rimtį, pavasario pabudimą, vasaros pilnatvę ir rudens paleidimą. Pavyzdžiui, moterų menstruacijų ciklas taip pat atspindi metų laikus: žiema – poilsio metas, kai kūnas prašo lėtumo; ovuliacija – kaip vasara, kai energija kyla, kūryba plūsta, atsiveriame ryšiui. Kai einame kartu su šiais ritmais, o ne prieš juos, gyvenimas tampa harmoningesnis, ramesnis ir gyvybingesnis.

Gyvendami pagal šiuos ciklus, mes geriau jaučiame ir save. Gamta visada mus grąžina į pusiausvyrą, nors šiuolaikinis gyvenimas dažnai nuo jos nutolina, todėl tiek daug žmonių šiandien jaučiasi prastai: fiziškai, emociškai, dvasiškai.

Kaip manote, kokį poveikį tradicijų, papročių išlaikymas daro žmonėms? 

Kai gerbiame savo tradicijas ir kultūrą, priimame savo šaknis ir tikrąjį savitumą. Esame ilgos protėvių grandinės dalis – jų istorijos, vertybės ir būdas gyvena mumyse.

Man pirties dvasia taip pat yra protėvių dvasia. Dar prieš atsirandant krikščioniškoms bažnyčioms, pirtis buvo šventa vieta, kur žmonės rinkdavosi apsivalyti, susijungti, būti su gamta ir vieni su kitais. Ta dvasia vis dar gyva – tereikia sustoti ir įsiklausyti.

Tradicijos mus įžemina. Jos jungia su žeme, metų laikais ir su kitais žmonėmis, bendruomene. Net mažas, su sąmoningu ketinimu atliekamas ritualas savyje neša atmintį, išmintį ir gydomąją galią. Tradicijos primena, kas mes esame ir iš kur kilę, padeda jaustis tvirčiau ir pilniau.

Jūsų mėgstamiausios saunų/pirčių vietos Anglijoje, kur vedate užsiėmimus, ar kur visuomet mielai apsilankote? 

Man labai patinka „Wild Spa WoWo“ ir „Hackhurst Farm“ Sussex‘e – abi vietos kupinos jaukumo ir artumo gamtai. Londone vertinu „Sweheat Sauna“ – čia pirtis kūrenama tikromis malkomis ir tvyro tikra bendruomenės dvasia.

Džiugu, kad vis daugėja „Community Sauna Baths“ – jos suteikia žmonėms galimybę susitikti ir pabūti kartu. Šiandien, kai nyksta bendruomeniškos erdvės, tokios vietos ypač svarbios.

Kad neapsiriboti vien pirtimis – kokios dar jūsų mėgstamos vietos Anglijoje ir Londone?

Velsas užima ypatingą vietą mano širdyje – ypatingai kalnų žygiai bei senieji miškai. Dartmoor man artimas laukine erdve ir šaltinio vandeniu, kurį su partneriu renkamės hidrolatų gamybai. Londone labai branginu Wanstead Flats, Epping Forest ir Hampstead Heath – šios vietos leidžia atsikvėpti ir vėl pajusti ryšį su gamta.

Ką rekomenduotumėte išbandyti lietuviams, gyvenantiems svetur, norintiems išsaugoti savo tradicijas, susikurti savo ritualus kasdienybėje? 

Tiems, kurie nori patirti tikrą pirties dvasią, sakyčiau: būkite čia ir dabar. Klausykitės kūno, šilumos, augalų, erdvės. Neskubėkite ir nesistenkite visko padaryti „teisingai“. Jauskite ir pasitikėkite procesu. Tikroji magija gimsta paprastume ir ryšyje.

Pradėkite nuo mažų dalykų: uždekite žvakę, išgerkite žolelių arbatos, skirkite minutę tylai. Prisijunkite prie metų laikų ritmo, prie protėvių atminties. Susitikite su draugais – bent trumpam. Maži, sąmoningai atliekami ritualai padeda išsaugoti tradicijas. Svarbiausia – jomis gyventi, o ne tik prisiminti.

Ir nepamirškime savo pagoniškų šaknų. Mes – miško žmonės. Pasėdėkite po ąžuolu, pušimi ar beržu, pajuskite, kaip keičiasi kvėpavimas, pojūčiai, energija. Leiskite kūnui jus mokyti – tai giliai įžeminantis, protėvių išmintimi grįstas būdas palaikyti ryšį su tradicijomis, kad ir kur būtumėte.