Lietuvoje gerai žinomo Rimanto Kaukėno paramos fondo veikla šį rudenį pirmą kartą pasiekė Londoną: Anglijos sostinėje įvyks iškilmingas labdaros vakaras, kurio metu visos surinktos lėšos bus skirtos vaikams, kovojantiems su onkologinėmis ligomis. 

Gausus būrys Anglijos lietuvių ir jų svečių lapkričio pabaigoje dėl kilnaus tikslo susiburs Hyatt Regency London – The Churchillviešbutyje. Drauge su Lietuvos Prekybos Rūmais JK (LCCUK) organizuojamo vakaro tema įkvėpta „Mažojo princo“ ir fondo šūkio „Už pergalę gyventi“, kvies susimąstyti apie žmogiškumo, atjautos ir vilties svarbą. 

Fondo įkūrėjas, garsus krepšininkas Rimantas Kaukėnas, sako, kad jokie sportiniai trofėjai negali prilygti pergalėms, kurias jis patiria jau trylika metų tęsiamoje labdaringoje veikloje. „Didžiausia pergalė – be jokios abejonės, yra vaikai ir kiekviena jų iškovota diena“, – pabrėžia jis.

Lapkričio 29 d. drauge su LCCUK organizuojate labdaros vakarą Londone. Ar tai pirmas kartas, kai paramos akciją rengiate su užsienio lietuviais?

Gala tipo labdaros vakarus organizuojame kasmet, tai jau tapo mūsų fondo neatsiejama dalimi. Pastaruosius kelerius metus vienas toks labadaros vakaras rengiamas Vilniuje, kitas – Nidoje. Italijoje, kartu su italais esame surengę kelis labdaros vakarus, kurie buvo skirti susivienyti dėl fondo globojamų vaikų. Londone toks renginys, kai norime supažindinti ten gyvenančius tautiečius su mūsų organizacijos veikla – pirmasis.

Kokios yra jūsų emocijos ir lūkesčiai prieš šį renginį?

Emocijos artėjant šiam renginiui yra išties pakilios. Pirmiausia todėl, kad renginyje dalyvaus ir kelios mūsų herojų šeimos – tai jiems galimybė pakeisti aplinką, pabūti kitoje šalyje ir patirti kitokių, šviesių emocijų. Taip pat labai smagu, jog pažintis ir bendrystė su LCCUK atvedė mus iki šio taško – jog turėsime gražų bei prasmingą labdaros renginį, kurio metu galėsime pristatyti fondo veiklą lietuviams, gyvenantiems svetur. Gera, kad su fondo partneriais ir jų palaikymu savo fondo misiją bei žinutę galime skleisti dar plačiau.

Vakaro programa skamba be galo įspūdingai: žymiausi Lietuvos atlikėjai, laidų vedėjai, prabangus Londono viešbutis. Neabejoju, kad pasigirs komentarų, jog „gerus darbus reikia daryti tyliai“ ir „kam ta prabanga – geriau iškart lėšas skirti labdarai“. Ką atsakytumėte tokiems interneto komentatoriams?

Tokio tipo labdaros vakarai, kuriuos kasmet rengiame Lietuvoje, jau tapo neatsiejama mūsų fondo dalimi – jų metu suburiame bendruomenę, kuri palaiko fondo veiklą, tiesiogiai prisideda prie to, jog galėtume tęsti prasmingus darbus bei atliepti sunkiai sergančių vaikų ir jų artimųjų poreikius. Tai lyg padėkos vakaras visiems, kurie savo laiką ir gerumą skiria mūsų idėjoms paremti. O apie darbus, daromus tyliai ar garsiai – tikiu, jog kuo plačiau sklinda gerumo ir dalijimosi žinutė, tuo daugiau žmonių sužino apie galimybę prisidėti prie prasmingų darbų, skiriant savo laiką, mintis ir šilumą. Visą fondo veiklą nuolat viešiname socialiniuose tinkluose – tai lyg savotiška atskaitomybė tiems, kurie prisideda prie mūsų veiklos, kad grįžtamasis ryšys būtų nuolat juntamas ir matomas.

Jus patį galima pavadinti išeiviu ar užsienio lietuviu – krepšininko karjerą pradėjote JAV, vėliau gyvenote ir žaidėte Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje. Jūsų šeima ir dabar gyvena Italijoje. Tad kur jūsų tikrieji namai? Ir ką jums reiškia bendradarbiavimas su užsienio lietuviais?

Tikrai taip – būnant dar profesionaliam sporte teko pagyventi svetur, o šiuo metu darbai taip pat dažnai nuveda į kitas šalis. Širdis visada čia, Lietuvoje, todėl ypač malonu vienyti lietuvius per prasmingą fondo veiklą, nepriklausomai nuo to, kur jie šiuo metu gyvena.

Kalbant apie labdarą – kokių skirtumų matote tarp labdaringos veiklos Lietuvoje ir kitose užsienio šalyse? Kaip keičiasi požiūris į labdarą apskritai? Galbūt ko nors galėtume pasimokyti iš kitų šalių? O gal atvirkščiai – jie galėtų pasimokyti iš Lietuvos?

Labdara visur turi tą pačią prasmę – norą padėti kitam. Anksčiau buvo nusistovėjusi nuomonė, jog prie labdaringos veiklos gali prisidėti tik tie, kurie turi ypač daug, kad tik tokie žmonės gali ištiesti pagalbos ranką, tačiau Lietuvoje jau ne vienerius metus pastebime pokytį į gerąją pusę. Žmonės dalijasi, aukoja ir apskritai keičiasi požiūris į labdarą, socialines iniciatyvas. Atsirado suvokimas, jog prisidėti galima ne tik finansiškai, bet ir laiku, idėjomis, savanoryste bei daugybe kitų formų. Kad tai gali daryti net ir vaikai! Puikus to pavyzdys – neseniai vykusi „Pyragų diena“, kai įvairiuose kolektyvuose už pyrago gabalėlį kviečiama skirti aukas pasirinktos organizacijos veiklai paremti. Šioje iniciatyvoje aktyviai dalyvavo daugybė mokymo įstaigų, darželių, vaikai dalijosi kepiniais ir savo gerumu. Per didžiąsias metų šventes mokiniai mūsų fondo globojamiems herojams kasmet atsiunčia ranka pieštus ir rašytus kalėdinius sveikinimus – tai dar vienas pavyzdys, jog dalyvavimas labdaroje galimas bet kokiame amžiuje.

Jūsų fondas veikia jau daugiau nei 13 metų, per juos padėjote šimtams vaikų. Kaip per šį laiką keitėsi fondo kryptis, prioritetai ir jūsų pačio požiūris į pagalbą?

Nuo pat pirmųjų fondo veiklos dienų judame kryptingai, o pagrindinė misija – būti šalia tų, kuriems mūsų pagalbos reikia – nesikeitė ir nesikeis. Be abejo, augant bendruomenei, partnerių ratui, savanorių būriui, mūsų fondo veikla išsiplėtė – padaugėjo renginių, iniciatyvų, projektų, bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis. Pagrindinės kryptys – teikti pagalbą sunkiai sergantiems vaikams ir jų artimiesiems bei įgyvendinti įvairiausias vaikų svajones – išlieka fondo ašimi, tačiau aplink jas atsiranda vis daugiau projektų, kurių metu galime pasiekti dar daugiau žmonių, supažindinti su savo veikla ir pakviesti prisijungti. Kasmet įgyvendiname vis daugiau sporto renginių, bendruomenės susibūrimų įvairiose iniciatyvose, kuriose įtraukiame sergančių vaikų artimuosius, suteikdami jiems dalelę šviesos ir galimybę bent trumpam atsitraukti nuo kasdienybės.

Dirbant su kenčiančiais vaikais, jų šeimomis, medikais neįmanoma likti abejingam. Įsivaizduoju, kad tokia veikla daugelį išsekintų, o dėl per didelio jautrumo kai kurie net nepajėgtų imtis tokių iniciatyvų. Tad iš kur pas jus tokie dideli emociniai resursai?

Stiprybės tiek aš, tiek fondo komanda semiamės iš šeimų, su kuriomis kasdien bendraujame. Tai tikrieji didvyriai ir pavyzdys visiems aplink, kad visa, ką turime ir kuo galime džiaugtis – yra dabar. Tad einant pas sunkiai sergantį vaiką į palatą, už durų palieki visą nerimą, baimę ir nežinomybę – ateini su šypsena, nes jie tavęs laukia su šypsenomis ir viltimi. Herojai yra didžiausia mūsų visų stiprybė ir įkvėpimas vykdyti labdaringą fondo veiklą. Tai neturi nieko bendra su abejingumu – bendraujant su ligos paliestomis šeimomis ilgainiui supranti, jog esame vieni dėl kitų ir vieni kitiems, tad šiuo atveju ašarų ir panašių emocijų demonstravimas nieko gero neatneš.

Ar turite savų būdų, ritualų ar vidinių taisyklių, kurios padeda „neperdegti“ ir išlaikyti emocinį balansą?

Sportinis kelias, kuriuo ėjau daug metų, atnešė į gyvenimą discipliną ir sunkų darbą – kai nėra pasiteisinimų ar priežasčių ieškojimo, kodėl kažko nereikėtų daryti arba daryti vėliau. Tai mano kraujyje, mano charakteryje. Žinoma, kai visko aplink labai daug ir intensyvaus, privalu rasti būdų, kurie padeda įsižeminti bei neperdegti. Man padeda sportas ir laikas su mylimais žmonėmis.

Taip pat esate sakęs: „Šia veikla aš tiesiog gyvenu.“ Kaip su tuo gyvena jūsų šeima – žmona ir dukros? Ar būna momentų, kai jaučiate nuovargį ar abejojate?

Nuovargį jausti yra žmogiška ir natūralu, tačiau, kaip ir minėjau, matyt, mano charakteris toks, jog jei žinau tikslą – užtikrintai keliausiu link jo. Artimieji žino, kokia svarbi ir neatsiejama man yra fondo veikla, tad net jeigu tai lemia mažiau praleidžiamo laiko kartu, jaučiu visokeriopą palaikymą. Buvo laikotarpis, kai gyvenome Lietuvoje – tuomet dukros buvo aktyviai įsitraukusios į fondo veiklą ir dalyvaudavo jo iniciatyvose, sporto renginiuose.

Ko labdaringa veikla jus išmokė apie žmones? Ar pamatėte daugiau gerumo, ar daugiau sudėtingų gyvenimo realijų ir skaudžios tikrovės?

Labdaringa veikla labai aiškiai parodė, kokie skirtingi, bet kartu panašūs esame. Pamačiau daug skausmo, neteisybės, sudėtingų likimų – kartais atrodo, kad gyvenimas kai kuriems žmonėms skiria per daug skaudžių iššūkių. Kartu pamačiau ir neįtikėtinai daug gerumo, tikro žmogiškumo, kurio gal anksčiau net nepastebėdavau. Kai matai, kaip žmonės – kartais net ir patys gyvendami nelengvai – dalijasi, padeda, aukoja, supranti, kad gėrio pasaulyje vis dėlto yra daugiau. Labdara išmokė mane labiau vertinti paprastus dalykus – nuoširdų žvilgsnį, gerą žodį, laiką, kurį gali kažkam skirti. Tai labai keičia požiūrį į gyvenimą – pradedi suvokti, kas iš tiesų svarbu.

Fondas nuolat plečiasi – nuo tiesioginės pagalbos iki edukacijų ir psichologinės paramos. Kuri veiklos sritis jums šiuo metu atrodo svarbiausia ir artimiausia?

Visos sritys mūsų fondui yra labai svarbios ir įgyvendindami bet kokį projektą, iniciatyvą ar renginį siekiame jį padaryti dar profesionalesnį nei anksčiau. Šalia vis veiklą papildančių projektų visada svarbiausia išlieka tiesioginė pagalba sunkiai sergantiems vaikams ir jų artimiesiems – privalome reaguoti greitai, nes tokiose situacijose tai itin svarbu. Žinoma, greta visada eina ir herojų svajonės, kurias išpildome kartu su jiems patinkančiais atlikėjais, sporto atstovais ar žmonėmis, kuriais jie žavisi. Tai viena jautriausių mūsų fondo veiklos krypčių, teikiančių didžiausią prasmę.

Kurios pamokos iš jūsų sporto karjeros šiandien labiausiai padeda labdaringose misijose?

Sportas išmokė atkaklumo, disciplinos ir tikėjimo tuo, ką darai – net tada, kai atrodo, jog viskas prieš tave. Tos savybės šiandien labiausiai padeda fondo veikloje. Kai matai sunkiai sergančius vaikus ir jų tėvus, supranti, kad čia reikia ne vien gailesčio ar emocijų – reikia ištvermės, nuoseklumo ir noro eiti iki galo, kaip aikštelėje. Sporte išmoksti, kad pergalės neateina iš karto – jas pasieki tik dirbdamas kasdien, kantriai, su tikslu širdyje. Lygiai taip pat ir mūsų darbe: kiekviena šypsena, kiekvienas išgelbėtas ar sustiprėjęs vaikas – tai pergalės, kurios motyvuoja tęsti. Sportas išmokė nepasiduoti net tada, kai sunku, ir visada tikėti komanda. Fondo veikloje tą komandą dabar sudaro visi geros valios žmonės, kurie tiki mūsų misija – padėti.

Esate sakęs, kad nelabai tikite „sėkmės“ sąvoka – labiau darbu ir užsispyrimu. Ar per 13 metų fondo veiklos kartais teko pripažinti, jog visgi egzistuoja kažkas daugiau nei tik pastangos? Galbūt likimas ar kažkas kito?

Per 13 metų fondo veiklos tikrai supratau, kad vien tik darbas ir užsispyrimas nepaaiškina visko. Aš vis dar tikiu, kad be įdėtų pastangų nieko nebus, bet kartu vis dažniau matau, kad egzistuoja kažkas daugiau. Kartais tai sutapimai, kartais – tinkamu momentu sutikti žmonės, kartais – situacijos, kurios susidėlioja taip, lyg kažkas mus vestų teisinga kryptimi. Dirbdami su sunkiai sergančiais vaikais ir jų šeimomis labai aiškiai jauti, kad yra tam tikras likimo, žmogiškumo ir gerumo ryšys, kurio neįmanoma paaiškinti vien logika. Mes dedame viską, ką galime, bet labai dažnai nutinka dalykų, kurie atrodo lyg iš aukščiau – žmonės netikėtai susitelkia, atsiveria širdys, atsiranda pagalba, kurios nesitikėjome. Tad šiandien galiu pasakyti: taip, egzistuoja daugiau nei tik pastangos. Galbūt tai likimas, o gal tiesiog tikras žmogiškas stebuklas, kuris atsiranda, kai visi susivienija dėl vieno tikslo – padėti vaikams gyventi.

Jūs pasiekėte tai, apie ką daugelis sportininkų svajoja – aukščiausio lygio karjerą. Tad ką laikote savo gyvenimo pergale – krepšinį ar pagalbą vaikams?

Nors krepšinis man davė viską – karjerą, patirtis, keliones, žmones – vis dėlto tikroji gyvenimo pergalė yra ne aikštėje. Didžiausias mano laimėjimas – tai pagalba vaikams. Jei per fondo veiklą pavyksta išgelbėti vieną gyvybę, suteikti vilties šeimai, kuri jos nebeturėjo, tai yra daugiau nei bet koks trofėjus ar titulas. Krepšinis buvo mano gyvenimo kelias, bet fondas tapo mano gyvenimo dalimi. Jei reikėtų pasirinkti, kas yra didžiausia pergalė – be jokios abejonės, tai yra vaikai ir kiekviena jų iškovota diena.

Kvietimai į labdaros vakarą Londone puošti knygos „Mažasis princas“ motyvais. Ši istorija kupina prasmingų metaforų apie rūpestį, atsakomybę ir meilę. Kuri iš šios knygos minčių jums pačiam artimiausia?

Tai knyga, savyje talpinanti daug gilių ir reikšmingų vertybių, o kurias išsirenkame perskaitę – priklauso nuo kiekvieno individualiai. Man „Mažasis princas“ pirmiausia apie tikrumą ir nuoširdumą – kad visa, ko dažnai ieškome metų metus, dažniausiai yra visai čia pat, šalia. Taip pat apie dalykus, kurie yra svarbiausi, bet per gyvenimo tempą kartais juos pamirštame. Jei reikėtų išsirinkti mintį, kuri visa tai apibendrina – tai visiems puikiai žinoma citata: „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ Tai ne tik artima man pačiam, tačiau ir visiškai atspindi mūsų fondo veiklos esmę ir kasdienybę. Kai padedame sergančiam vaikui, nematome vien ligos ar skausmo – matome žmogų, trokštantį gyventi, šypsotis, svajoti. Tada supranti, kad tikrasis grožis ir stiprybė slypi viduje. Ir būtent širdimi mes turime matyti vieni kitus – tiek gyvenime, tiek prasminguose darbuose.

LCCUK labdaros pokylis 2025, skirtas Rimanto Kaukėno paramos fondui

Lapkričio 29 d., 2025 m.
Hyatt Regency London – The Churchill, 30 Portman Square, London W1H 7BH
Bilietai: buy.stripe.com/6oU28jduO4nycKX19mbfO0r
Negalite dalyvauti? Prisidėkite auka: lccukcharity.co.uk