Paul’as mažame Lietuvos bažnytkaimyje, Krakėse, pirmą kartą atsidūrė rugpjūtį. Sodai tuomet kvepėjo nokstančiais obuoliais ir braškėmis. „Kai basomis žengiau per žolę, pamenu, jaučiausi tarsi pasakoje. Nieko panašaus nesu patyręs,“ – pasakoja iš Anglijos pajūrio Weston-super-Mare kilęs britas. Prabėgus keliems metams nuo pirmosios kelionės, šis miestelis tapo Paul Attmere namais. Kartu su partnere Erika Usevičiūte ir dukra Minija jie gyvena Kėdainių rajone bei savo kūrybą ir kultūrą skleidžia vietinėje bendruomenėje ir visoje Lietuvoje.

Goldsmiths Londono universitete susipažinusi pora Lietuvoje nuo pamatų pasistatė sau namus ir įnešė naujų kūrybinių vėjų į vidurio Lietuvos bendruomenę. Drauge su bendraminčių grupe jiedu Krakėse įkūrė suaugusiųjų teatrą Table Talk. Jų veikla neapsiriboja vien šiuo miesteliu: Erika yra daugelio kultūrinių renginių aplinkiniuose rajonuose režisierė bei scenarijų autorė. Už naujų, originalių kūrybos formų įgyvendinimą ir aktyvią kūrybinę veiklą bei Kėdainių krašto garsinimą ji tapo kultūros premijos laureate. Paul dalijasi britiškomis patirtimis ne tik per teatrą, bet ir mokydamas anglų kalbos, jogos bei rašydamas istorijas, įkvėptas tiek Anglijos, tiek Lietuvos ir jos žmonių.

Tvarūs namai

Kaune gimusi ir augusi, Anglijoje aštuonerius metus gyvenusi Erika savo namus kurti Krakėse nusprendė neatsitiktinai: šiame miestelyje, močiutės sodyboje prabėgo jos vaikystės vasaros: gaudant buožgalvius upeliuose ir ieškant nuotykių su vietiniais ar tokiais pat miesto vaikais, vasarojančiais pas senelius. Nuo mažens smalsi ir veikli, į savo močiutės verandą ji suburdavo aplinkinių sodybų jaunuolius, klausytis tuometinių muzikos TOP hitų ar iki sutemų žaisti 'griaučius spintoje'. Tad kiekvienas kampelis čia jai itin artimas ir pažįstamas.

Į Erikos ir Paul sodybą užsukau šiltą vasaros dieną. Minija žaidė specialiai jai senelio sukonstruotame mediniame namuke. Netoliese ilsėjosi auksaspalvis retriveris Bona. Paul laistė pomidorus šiltnamyje. Erika su neseniai šeimos nariu tapusiu šuneliu Gariu, atkeliavusiu iš gyvūnų globos namų, laukė viduje. Grybų namas. Taip jų nuo pamatų statytą būstą kartais švelniai pašiepdavo krakiečiai ar draugai: nedidelis, bet labai jaukus jis stovi laukų apsuptyje, spinduliuodamas paprastą žavesį, primenantis slow living, lėto gyvenimo filosofiją. Kiekvienas kampas kruopščiai apgalvotas, atsakingai renkantis tiek statybines medžiagas, tiek dizainą. Ant vienos iš sienų vietoje paveikslo įrėminta šiaudų izoliacija. Tai tarsi simbolizuoja iš ko ir apie ką šie namai: tvarūs, užtikrinantys sveiką aplinką bei labai taupų energijos suvartojimą. Žvarbiais metų laikais čia rusena židinys, sulipdytas vietinių meistrų rankomis. 

„Iš pradžių daug kas juokėsi,“ – šypsosi Erika. „Toks jis mažas ir paprastas, lyginant su lietuvių pamėgtais didžiuliais pastatais.“ Tačiau laikui bėgant požiūris pasikeitė. „Dabar kai kurie juokaudami klausia: ‘Gal galėtume pasikeisti? Mielai mainyčiau savo didžiulius namus į jūsų mažą.’ Mūsų būstas yra praktiškas, šiltas, lengvai prižiūrimas, būtent toks, kokio norėjome – kad namai tarnautų mums, o ne mes jiems.“

Poros sugrįžimas į Lietuvą neapsėjo be išbandymų. 2013-aisiais, iš Londono atvykę gyventi į kaimą, jie rado iššūkių kupiną realybę. Naujieji namai dar tik statomi, todėl teko glaustis Erikos močiutės troboje – viename mažame kambaryje su tuomet dvimete dukrele. „Gyvenome be šildymo, be vidaus tualeto, be dušo – tik su lauko pirtele,“ – tokia patirtis ir kaimo gyvenimas itin sunkiai suvokiamas pasirodė britiškoje aplinkoje augusiam Paul. Nepaisant nepatogumų, vasaros atrodė lyg gaivaus oro gurkšnis. „Prisimenu, vaikščiodamas sode jaučiausi lyg sapne – visur po kojomis uogos, obuoliai, slyvos.“

Vasaros euforija baigdavosi atėjus atšiauriai rudens tikrovei. Žiemos Lietuvoje buvo nelengvas išbandymas, tačiau pora rado būdų įžvelgti grožį net sunkiausiose situacijose. Laikui bėgant, jie prisitaikė prie naujo ritmo – gyvenimas kaime pamažu tapo ne tik iššūkiu, bet ir galimybėmis.

ARBATirtys ir kiti sumanymai

Teatras - neatsiejama jų gyvenimo dalis. Erika studijavo teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Klaipėdoje, o magistro laipsnį įgijo Londono Goldsmiths universitete. Tame universitete Londone, vaidybos kurse jiedu ir susipažino. Abu sako esantys sužavėti lietuviškomis teatro tradicijomis, o tokie režisieriai kaip Eimuntas Nekrošius ir Rimas Tuminas, paliko gilią įtaką ir jų kūryboje. „Niekuomet nebuvau matęs, kad Šekspyro Hamletas būtų perteiktas taip jautriai ir galingai, kaip Nekrošiaus pastatyme,“ – sako Paul. „Tai man padėjo geriau suprasti Hamletą nei bet kuris Karališkojo Šekspyro teatro pastatymas.“

Kaip profesionalūs teatro kūrėjai, atvykę į Krakes, jie pradėjo dirbti su vietos bendruomene, kurdami spektaklius. Tačiau netrukus suprato, kad suaugusiųjų įtraukimas į kūrybinius projektus – sudėtinga užduotis. „Pradžioje nebuvo daug norinčių vaidinti. Todėl nusprendėme susikoncentruoti į vaikus.“ Darbas vietiniame kultūros centre netrukus atnešė rezultatų. „Pirmas mano solo pasirodymas pranoko lūkesčius– žiūrovai itin šiltai palaikė vaidinimą, atrodė, kad teatras juos įkvėpė ir suteikė kažką ypatingo,“ – pasakojo Paul. Galiausiai, drauge su bendraminčių grupe jiems netgi pavyko įkurti suaugusiųjų teatrą „Table Talk“.

Viena iš sėkmingiausių poros iniciatyvų - teatrinių patirčių kulinarinė programą ARBATirtys, kurios metu kviečiama susipažinti su angliškosios popiečio arbatos tradicijomis bei vaišėmis. Versdami tamsiuosius arbatos istorijos puslapius, retkarčiais užklysdami į Lietuvos miškus, kuriuose knibžda laumės, o Kotrynietė vienuolė renka vaistažoles ligoniams gydyti, vedini iš praeities atklydusių personažų ir, žinoma, gerdami arbatą, lankytojai patiria pilną įspūdžių ir netikėtumų kelionę laiku. „Norėjome sujungti britų kultūrą su lietuviškomis tradicijomis,“ – pasakoja Erika. „O kas labiau britiška nei arbatos ceremonija?“ Šis projektas tapo populiarus visoje Lietuvoje – su arbatos servizais, senoviniais dekorais bei tradiciniais angliškais arbatos sumuštiniais ir pyragaičiais. Kiekvieną detalę kruopščiai apgalvojanti Erika netgi bandė pati gaminti specialią anglišką grietinėlę (clotted cream), tradicinėms angliškoms scones bandelėms, kurios nepavyko rasti Lietuvoje. 

ARBATirtys tai tik vienas iš daugybės sėkmingų projektų. Jie kuria spektaklius, organizuoja kūrybines dirbtuves ir renginius, kurie jau tapo neatsiejama Krakių ir viso rajono gyvenimo dalimi. „Vieni padarytumėme lygiai 0. Galime sakyti, kad drauge su atsidavusiais žmonėmis bandome pakelti kultūros kartelę,“ – dalinasi Erika. Prie poros bei kultūros centro veiklos kartais prisideda ir vietos bei aplinkinių kaimų ir miestelių bendruomenės: gyventojai aukoja spektakliams reikalingas dekoracijas, rakandus, skiria savo jėgas ir laiką paruošimo darbams.

„Kasmet sukuriame po etiudą (mini spektaklį) kaip dedikaciją čia gyvavusiai žydų bendruomenei. Dirbame ne tik Krakėse, o visame rajone. Krakėse, Akademijoje turime suaugusiųjų teatrus. Krakėse vaikų teatrą. O Pernaravos miestelyje gruodį sukūrėme dar vieną kultūrinę edukaciją „Širšė. Prie dvariško stalo.“ Man sunku atskirti, kad dirbu vienur ar kitur. Visus, kurie yra kartu teatro lauke, laikau viena bendruomene, tad džiugu, kad pavyko ją išplėsti ir pradėjus dirbti Akademijos kultūros centre,“ - apie savo veiklą pasakoja Erika.

„Krakių kultūros centras išsiskiria ypač atsakinga ir profesionalia kūrybine komanda, todėl šalia projektų planavimo ir jų pilno įgyvendinimo visada atsiranda ir viršplaniniai rezultatai. Dirbame su puikia choreografe Rita Rudokaite-Stanišauskiene, projektus rašo ir taip pat vaidina teatre Aistė Dubinkaitė-Stankevičienė. Labai svarbūs yra ir vadovai bei jų besąlyginis palaikymas – Robertas ir Daiva Dubinkai. Be šių žmonių nieko mes patys nepadarytume,“ – priduria režisierė.

Naujo gyvenimo svajonė

Britų aktorius, rašytojas, anglų kalbos mokytojas Paul’as su lietuvių teatro režisiere Erika susipažino Londone, studijuojant vaidybą ir režisūrą. Erika magistro studijas derino su padavėjos darbu. Tuo metu gyvenimas Londone buvo greitas, intensyvus ir labai brangus. Situacija tapo dar sudėtingesnė, kai studijų metu Erika sužinojo, kad laukiasi. „Pamenu, mūsų kurso vadovas šmaikščiai pasakė, kad tapsiu dviguba MA MA – būsiu ir mama ir magistro laipsnio savininkė,“ – šypsosi ji.

Gyvenant Londone, poros kūrybiški sumanymai neretai atsitrenkdavo į kasdienybės sienas – aukštas nuomos kainas ir nuolatinį skubėjimą. „Neturėjome jokio plano. Tačiau vieną vakarą pradėjome svajoti apie ateitį,“ – pasakoja Paul. „Ir tada gimė paprasta, bet drąsi mintis – o jei mes iš Londono persikeltume į Lietuvą ir ten pasistatytume namus?“

Tai, kas prasidėjo kaip pokalbis prie vakarienės stalo, greitai virto realiais planais. 2012-ųjų vasarą, atvykę į Lietuvą, jie ėmė kloti pamatus. Vasaras praleisdavo Lietuvoje, statydami savo būstą, o žiemomis grįždavo į Jungtinę Karalystę, kur dirbo ir taupė. Vienerius metus šeima gyveno Weston-super-Mare miestelyje, iš kur Paul kasdien važinėjo į darbą Londono muziejuje. Galiausiai pora su dvejų metų dukrele Minija apsigyveno Lietuvoje.

Lietuvos gamta paliko neišdildomą įspūdį Paul, ypač jį sužavėjo ežerai. „Kaimo vietovės čia tiesiog užburiančios, – sako jis. – „Jungtinėje Karalystėje, augdamas Weston-super-Mare – pajūrio miestelyje, maudydavausi tik jūroje. Lietuvos ežerų vanduo tarsi šilkas – švelnus ir ramus, visiškai kitoks jausmas“.

Tačiau persikėlimas iš Anglijos sostinės į mažą Lietuvos kaimą atnešė ne tik grožio, bet ir sunkumų bei kultūrinių iššūkių. Vyresnės kartos žmonėse dar galima pastebėti sovietmečio paliktas žaizdas, mano britas. „Su jais nelengva užmegzti ryšį,“ – pastebi Paul. Kaime matomas skurdas taip pat šokiruojantis. „Šeimos, kurios gyvena be vandentiekio, vidaus tualetų, naudoja šulinius – tai man sunku suvokti.“

Jis prisiminė ir nutikimą prekybos centre: „Moteriai iš rankų iškrito telefonas, ir aš, savaime suprantama, pakėliau, padaviau jai. Nei šypsenos, nei padėkos. Iš pradžių nustebau ir pagalvojau: ‘Kaip nemandagu!’ Tačiau vėliau supratau, kad tai ne grubumas, o tiesiog kitokios socialinės normos, prie kurių reikia priprasti.“

Paul vedami jogos užsiėmimai taip pat kėlė smalsumą tarp vietos gyventojų. „Daugelis turbūt mąstė: ‘Anglas, mokantis jogos? Įdomu, ką jis čia veikia’. Pradžioje tai buvo tikra naujovė – joga tokiose vietovėse nėra įprastas reiškinys. Žmonės čia labiausiai įsitraukę į ūkio darbus.“ Britą labiausiai įkvepia jaunimas. „Vaikai Lietuvoje, net skurdžiose vietovėse, yra neįtikėtini – pozityvūs, atviri ir kūrybingi. Jie suteikia tikėjimo, kad šalies laukia šviesi ateitis.“

Nepaisant visų skirtumų, Paul rado ir bendrų bruožų tarp lietuvių ir britų. „ Lietuviai, kaip ir britai, yra gan konservatyvūs. Tačiau kai juos pažįsti, lietuviai pasirodo esantys šilti ir dosnūs.“

Įkvepia net Lietuvos pelkės

Gyvenimas Lietuvoje buvusiems londoniečiams teka išties turiningai ir prasmingai, juolab auginant dukrą Miniją. „Ji labai talentinga – groja fleita, pianinu, dainuoja, šoka ir vaidina,“ – didžiuojasi Paul. „Ir svajoja tapti astronome.“

Minijos vardas turi ypatingą istoriją. „Pirmojo apsilankymo Lietuvoje metu perėjome tiltą per Minijos upę Klaipėdos regione. Pagalvojome, kad vardas – tiesiog nuostabus. Kai Erika laukėsi, nusprendėme dukrą pavadinti šios upės vardu. Jos antrasis vardas, Philipa, duoklė Grinvičo, kuriame ji gimė, laiko signalui bei mano seneliui Philip’ui.“

„Kai atsikrausčiau į Lietuvą, man buvo keturiasdešimt. Iki tol niekada rimtai nesimokiau jokios kitos kalbos, – prisimena Paul. – Lietuvių kalba? Ji tikrai viena sunkiausių Europoje!“ Pradžia, kaip jis pats sako, buvo kupina entuziazmo. „Iš pradžių jaučiausi tikrai motyvuotas – išmoksiu,“ – dalijasi vyras. Tačiau kasdienybė greitai padiktavo savas taisykles: Paul dėmesys nuo lietuvių kalbos mokymosi nukrypo į kitą prioritetą – anglų kalbos dėstymą. Anglų kalbos mokymas tapo pagrindine veikla ir finansiniu pagrindu. „Dažniausiai kalbos mokau internetu, tai suteikia daugiau laisvės – galiu suderinti darbą su kitais savo pomėgiais,“ – teigia jis.

Tačiau didžiausias brito pomėgis – rašymas. „Pradėjau nuo trumpų istorijų ir miniatiūrų, bet dabar galvoje bręsta romanas,“ – su entuziazmu dalijasi jis. Šis kūrinys bus įkvėptas ne tik Anglijos, bet ir Lietuvos žmonių ir vietų. „Įkvėpimai ir idėjos atkeliauja įvairiais būdais, kaip pavyzdžiui, vienos įspūdingos patirties metu – po apsilankymo pelkėse ir durpynuose,“ – atskleidžia Paul.

Kelionė buvo, anot jo, tiesiog magiška. „Mus pasitiko maždaug šešiasdešimties metų gidas, vilkintis hidrokostiumą. Su juo keliavome po pelkes ir durpynus, mokėmės, kaip ropoti ir net plaukti per durpes! Tai neįprasta kelionė į visai kitą pasaulį,“ – su susižavėjimu prisimena. Didžiausią įspūdį jam paliko naktinis pasivaikščiojimas miške. „Gidas mus vedžiojo tamsiausią naktį, pasakodamas šiurpias istorijas apie vilkus ir vaiduoklius. Atmosfera tiesiog nepakartojama – baisu, įdomu ir labai tikra.“

Ilgisi britiškų sekmadienių

Mažame Lietuvos miestelyje, atrodytų, galima mėgautis tik ramybe. Tačiau gyvenimas čia verda pilnu tempu - veiklos ir darbų Paul ir Erikos kūrybiniame kalendoriuje šiais metais netrūksta.

Paklaustas, ko labiausiai pasiilgsta iš gyvenimo Jungtinėje Karalystėje, Paul’as nusišypso: nors lietuviška virtuvė sužavėjo savo autentiškumu – cepelinai ir vėdarai jau seniai tapo mėgstamais patiekalais – britiškas sekmadieninis kepsnys vis dar užima ypatingą vietą.

„Ilgiuosi tikrai ne fish and chips ar arbatos,“ – juokiasi jis. „Labiausiai man trūksta Sunday roast - sekmadieninių kepsnių. Bet tai ne vien maistas. Tai visa tradicija – ramūs sekmadienio rytai su laikraščiais, jaukaus pub atmosfera ir puikiai paruoštais pietumis. Tas sekmadienio dvasios pojūtis, manau, yra tai, ko labiausiai ilgiuosi. Taip pat labai ilgiuosi Anglijos kraštovaizdžių, ypač Cornwall ir banguojančių Somerset kalvų.“

Gyvendama Lietuvoje šeima atrado savų naujų tradicijų ir nemažai keliavo po šalį. „Baltijos pakrantė – tiesiog nuostabi. Nidos ramybė ir žavesys niekada nenuvilia.“ Dar viena pamėgta kryptis – Druskininkai. Šis kurortinis miestelis Paul ir Erikai tapo tikru atokvėpio kampeliu. „Tai ideali vieta šeimos poilsiui. Viskas taip patogu – gali įsikurti ir tiesiog mėgautis, niekur neskubėdamas. Druskininkai siūlo tiek daug veiklų, kad nereikia galvoti apie jokius planus.“

„Atokvėpiui taip pat mielai renkuosi miestus. Kaunas ir niekada nesibaigiantis Londonas visada bus mylimiausi. Tad esu dėkinga iki dangaus savo draugams, kad galiu dažnai lankytis tame mieste ir ten jaustis kaip namie,“- sako Erika. 

Apie Krakių bei kitus Kėdainių krašto renginius galite sužinoti Facebook paskyrose: @Krakių kultūros centras, @Teatras Table Talk